Jaunimo politiką galima apibūdinti kaip sistemų ir priemonių visumą, siekiančią kuo palankesnių sąlygų asmeninei jauno žmogaus brandai ir sėkmingai integracijai į visuomenę. Priimta kalbėti apie paramos struktūras (socializacijos laukus), subsidiariai papildančias paties asmens ir ypač šeimos pastangas, padedant parengti jauną asmenį savarankiškam gyvenimui. 

Šiuolaikinė jaunimo politika plėtojama tokiomis pagrindinėmis kryptimis:

- Darbas su jaunimu – veikla, skirta sąlygoms jaunam žmogui įsitraukti į asmeninę, profesinę ir visuomeninę veiklą sudaryti, jo kompetencijoms plėtoti ir ugdyti.
- Jaunimo įgalinimas ir dalyvavimas – veiklos ir priemonės, kurios skatina jauną žmogų visapusiškai ugdytis ir realizuoti save, dalyvauti sprendimų priėmime, pasirinkti jam priimtiniausią dalyvavimo visuomenėje formą.
- Tarpžinybinis bendradarbiavimas – veiklos, kurių tikslas užtikrinti jaunimo interesus atskirose viešosios politikos srityse – švietimas ir mokslas, kultūra, sportas, darbas ir užimtumas, būstas, sveikata ir kt.
- Jaunimo savanoriška veikla – veiklos, skatinančios jaunus žmones įgyti kompetencijas įvairiose savanoriškos veiklos srityse.

Pagal Lietuvos Respublikos Jaunimo politikos pagrindų įstatymo 2 straipsnį, Jaunimo politika – priemonių, kuriomis sprendžiami jaunimui aktualūs klausimai ir siekiama sudaryti palankias sąlygas formuotis jauno žmogaus asmenybei ir jo integravimuisi į visuomenės gyvenimą, visuma.